Psichologė, Šaukštas Proto

Prasidėjusių mokslo metų proga - studentiška tema. Nustokite studentams sakyti "geriau maitinkitės", nes tai nėra vien tik pasirinkimo ar valios klausimas.

Studentiški metai yra ypatingai svarbus metas kalbant apie valgymo įpročių formavimąsi. Jauni žmonės šiame etape patiria reikšmingą pokytį savarankiškume, tuo pačiu turi prisitaikyti prie visai kitokio gyvenimo grafiko, dorotis su kitokiais mokymosi iššūkiais ir dar gyventi iš riboto biudžeto. Tai ne tik kitokia fizinė su maistu susijusi aplinka. Čia svarbius vaidmenis atlieka kaina, patogumas, pasiekiamumas, į studentus orientuota rinkodara, socialinės normos, su maisto tiekimu susijusi politika, g...

Tai, kaip tėtis ar mama tiesia šaukštą savo kūdikėliui, paliks pėdsaką visam tolimesniam jų gyvenimui.

Žinoma, tai toli gražu ne vienintelis ir ne stipriausias poveikis. Man ši tema visada buvo įrodymas, kad su maitinimu susijusių žinių ir aspektų, į kuriuos reikia atsižvelgti, yra labai daug. Žmonių elgesys plačiąja prasme yra stipriai veikiamas jų asmenybės, bet taip pat patirties, aplinkos, momentinės būsenos ir daugybės kitų dalykų. Visa tai veikia ir tai, kaip tie žmonės, kurie yra tėvai, elgiasi su savo vaikais - ne tik bet kada, bet ir juos maitindami...

Ar jaučiate, kodėl “tu bent paragauk” yra labai bloga vaikų maitinimo strategija? Liūdniausia dalis yra ta, kad įvairaus maisto ragavimas iš tiesų yra vienas iš svarbių pilnavertės vaikų mitybos kūrimo įrankių - bet jautriems vaikams reikia gerokai atsargesnio metodo. Ką daryti, kad padėtume savo jautriems vaikams, o ne kurtumėm jiems baisius prisiminimus apie vėstančią pienišką sriubą?

Ar norite sužinoti kaip mūsų racionalus protas dalyvauja valgyme? Šiaip klausimas platus, šiam kartui  susitelkime į savo sprendimų priėmimo centrą, į vykdomąją funkciją. 

Smegenų vykdomoji funkcija - tai grupė mąstymo procesų, kuriuos labiausiai valdo smegenų žievės kaktinė skiltis (“prefrontal cortex”), jos mums reikia tam, kad galėtume vertinti ir tikslingai veikti. Valgymo kontekste vykdomoji funkcija padeda stabdyti nepageidaujamą elgesį ir rinktis pageidaujamą, reaguojant į alkį, aplinkos informaciją ir emocines būsenas. Istoriškai tyrimai dažniausiai atliekami trijose srityse

Apie GLP-1 jau kalbame tikrai dažnai - bet ar žinome, kaip ši medžiaga veikia ne tik virškinimo sistemoje, bet ir smegenyse?

GLP-1 (į gliukagoną panašaus peptido-1, angl. “glucagone-like peptide-1”) yra žarnyne natūraliai gaminamas hormonas, kuris reguliuoja gliukozės pusiausvyrą ir energijos balansą. Visų pirma, GLP-1 padeda reguliuoti apetitą - hormonas veikia smegenų pogumburį ir kamieną (konkrečiau - lankinį branduolį (lot. nucleus arcuatus, ARC) ir vienišojo trakto branduolį (lot. nucleus tractus solitarius, NTS)). Šios sritys stimuliuoja sotumo jausmą sukuriančius neuronus ir slopina alkio jausmą sukuriančius neuronus, dėl to maistas ilgiau išlieka skrandyj...

Ar norėtumėte sužinoti, kaip šiuolaikinės technologijos gali padėti keisti valgymo elgesį į sveikesnį - ir kaip neapsigauti, kad jos gali stebuklingai lengvai ir greitai viską pataisyti?

Aš Monika Kuzminskaitė, sveikatos ir mitybos psichologė, ir šiame įraše atidžiau patyrinėsime skaitmenines priemones, kurios galimai veikia arba neveikia kaip pagalba keičiant mitybą.

Praėjusiuose įrašuose jau minėjau skaitmenines intervencijas, angliškai skelbiamuose tyrimuose verta ieškoti raktinio žodžio JITAI - “just-in-time adaptive intervention”. Tai skaitmeniniai įrankiai, kurie nusprendžia ar, kada ir kokį pranešimą siųsti vartotojui, o ne tie...

Ar kada nors pasvarstėte - kaip nutinka, kad restorane užsisakome desertą nė nemirktelėję, o parduotuvėje sausainių lentyną apeiname plačiu ratu? Nors abiejose aplinkose jūsų pasirinkimai yra kruopščiai orientuojami, bet priemonės yra skirtingos. Restoranuose daugiau dėmesio skiriama sensorinėms užuominoms ir socialiniam kontekstui, kuris jus turėtų atvesti iki vieno patiekalo pasirinkimo. Parduotuvėse daug dėmesio skiriama kaip ir kur prekės yra išdėstomos tam, kad pirkinių krepšelis būtų didesnis ir formuotųsi ilgalaikiai vartojimo dėsningumai.

Aš Monika Kuzminskaitė, sveikatos ir mitybos psichologė, ir šiame įr...

Kai valgome restorane - kiek pasirinkimą lemia mūsų pačių norai, o kiek - mums galbūt nepastebimos, bet apgalvotos ir tikslingos restorano pastangos? Pasirinkimai niekada nevyksta informaciniame vakuume ar tik mūsų galvose - pakalbėkime, kaip galime padėti sau rinktis tokį maistą, kokio norime (sveikesnį, ekologiškesnį, ar atspindintį kitas jūsų bendras vertybes), iš tiesų neribodami savo pasirinkimų laisvės.

Ar norėtumėte sužinoti, kaip smegenys sukuria mums beveik nepastebimas automatinių veiksmų grandines, ir ar tam svarbi valia?

Įpročiai, potraukiai ir savireguliacija yra tarpusavyje susiję vienos sistemos komponentai. Įpročiai yra valdomi galvos smegenų pamatiniuose mazguose (angl. “basal ganglia”) veikiančios stimulų-reakcijų sistemos. Kiekvienas įprotis - tai trijų segmentų seka: stimulas (pradinis signalas veikti), veiksmas ir atlygis. Ilgainiui sistemingai kartojama seka nebevaldoma motyvuoto tikslo (tai kaktinės skilties valdoma veikla) ir tampa automatišku vykdymu (tai jau pamatinių mazgų sritis), kuriam reikia labai nedaug sąmoningų pastangų. Automatiškai, įpročių pagrindu atliekami veiksmai tuo pat metu varžosi su...

Ar kada nors susimąstėte, kodėl net po vienos prasto miego nakties pabundate aiškiai norėdami kažko saldaus ir jausdamiesi emociškai suglamžyti? Tam yra žinomas mokslinis paaiškinimas.  Miego procesas “muša pagrindinį būgną” kūno medžiagų apykaitos ir emocinio balanso procesuose. Jei suprastėja miego kokybė arba trukmė, organizmo endokrininė sistema persijungia į parengties būseną, veikdama du pagrindinius valgymą reguliuojančius hormonus, leptiną ir greliną. Greliną gamina skrandis, tai alkio hormonas. Jei miego kokybė prastėja, grelino kiekis stipriai padidėja, o smegenys tai interpretuoja kaip signalą, kad organizmui skubiai reikia greitai gaunamos energijos. Lep...

“Protarpinis badavimas” man kažkaip neskamba, todėl dažniausiai sakau - protarpinis valgymas.  Tai rekomendacija valgyti ne bet kada, bet per nustatytą laiko tarpą paroje - dažniausiai trunkantį nuo 6 iki 10 valandų, pavyzdžiui nuo 12 iki 18 valandos. Likusiomis valandomis valgyti nerekomenduojama, tačiau galima gerti vandenį. Tokia rekomendacija neriboja KĄ valgyti, tačiau riboja KADA galima valgyti. Tokios rekomendacijos pagrindas yra žinios apie cirkadinį ritmą - fiziologinių procesų pokyčius paros bėgyje. Šiam ciklui paklūsta medžiagų apykaita, hormonų gamyba ir audinių atstatymas. Manoma, jog smegenyse (SCN, suprachiazmatiniame branduolyje) yra “pagrindinis laikrodis”, kuris visų pirma reaguoja į šviesą. Kepenyse, žarnyne, riebaliniame...

Šis žodis man iš karto primena Italiją, ir tam yra konkreti priežastis, ir vėliau viskas bus aišku.  Polifenoliai - tai augalų medžiagų apykaitos produktai. Augalai gaminasi polifenolius tam, kad apsisaugotų nuo aplinkos stresorių, ultravioletinių spindulių ir įvairių ligų. Kai polifenolius vartojame augalus valgydami, mūsų organizme jie veikia ne tik kaip antioksidantai, jie aktyviai dalyvauja organizmo procesuose. Tik 5-10 procentų polifenolių gauname iš maisto plonajame žarnyne. Likusi dalis keliauja iki storosios žarnos, ir ten veikia kaip prebiotikai, t.y. maitina naudingąsias bakterijas - pavyzdžiui Lactobacillus ar Bifidobacterium. Šios bakterijos gamina trumpųjų grandinių riebalines rūgštis, kurios saug...

Kadangi dažnai kalbame apie prebiotikus ir probiotikus, tai dar kartą atskirkime, kas yra kas. Probiotikai - tai žmogaus organizmui naudingos bakterijos, pavyzdžiui Bifidobacteria arba Lactobacilli. Prebiotikai - tai maisto medžiagos toms bakterijoms. Dabar metas probiotikams. 2013 metais buvo pradėtas vartoti “psichobiotikų” terminas - taip vadinami mikroorganizmai, kurie apsigyvena mūsų organizme ir yra naudingi psichinei sveikatai; tuo metu, kai terminas buvo pristatytas - padėjo gerinti psichiatrinių pacientų būklę. Šiuo metu mes žinome, kad žarnyne gyvenantys mikroorganizmai, mūsų mikrobiota, bendrauja su smegenimis tiesiogiai per nervą klajoklį, gamindami nervų komunikacijai reikalingas medžiagas neurotransmiterius ir jų žaliavas arba prekursori...

Ir mitybos psichologija, ir mitybos psichiatrija daug dėmesio skiria abiems šio nuostabaus ryšio kryptims - ir kaip maistas veikia psichiką, ir kaip mūsų elgesys, nuotaika ir mąstymas veikia mitybą. 

Šį kartą patyrinėkime, kas yra prebiotikai, ir ką jie mums daro. Tarptautinė mokslinė prebiotikų ir probiotikų asociacija (ISAPP) prebiotikus apibūdina kaip medžiagas, kurias organizmo mikroorganizmai vartoja teikdami šeimininko sveikatai naudos. Tam, kad medžiaga būtų priskiriama prebiotikams, ji turi būti atspari skrandžio rūgšties ir dvylikapirštės žarnos šarmo poveikiui, negali būti absorbuojama plonajame žarnyne ir turi būti virškinama (ar...

Apie serotoniną galime kalbėti jau beveik neužsikirsdami, triptofaną minime rečiau, bet viename sakinyje su kokiu šokoladu ar kalakutiena jis irgi yra linkęs pasirodyti. Pasitikrinkime, kas tai yra, kodėl apie tai verta žinoti, ir kaip tai susiję su psichologine sveikata. Triptofanas - būtinoji aromatinė amino rūgštis - medžiaga, kurios žmogaus organizmas nesintetina, vadinasi - ją būtinai turime gauti su maistu. Pirmiausiai triptofanu buvo susidomėta nustačius, kad serotonino trūkumas smegenyse yra reikšmingas depresijos vystymosi veiksnys. Serotoninas nepraeina per kraujo-smegenų barjerą, todėl serotoninas smegenyse gali būti tik gaminamas vietoje iš re...

Kol skaitau apie vitaminą D, mano galvoje plepa Miyazakio Kalciferis, todėl dabar apie jį galvokite ir jūs :) Vitaminas D - cholekalciferolis - ilgus metus buvo siejamas tik su kaulų sveikata ir rachitu. Tačiau vitaminas D iš tiesų yra neuroaktyvus steroidinis hormonas. Smegenyse turime daugybę vitamino D receptorių, jie tankiausiai išsidėstę kaktinėje skiltyje, hipokampe ir hipotalame - lygiai ten, kur reguliuojama nuotaika, apdorojamos emocijos ir kuriama streso reakcija. Smegenyse taip pat gausu fermentų, kurie paverčia vitaminą D jo aktyvia, vartojama forma. Vitaminas D tiesiogiai aktyvuoja genus, kurie gamina triptofano hidroksilazę 2 (TPH2) - fermentą, kuris galvos smegeny...

Galbūt apie tai nekalbame dažnai, bet maistinė geležis taip pat turi savo nenuginčijamai svarbų vaidmenį kalbant apie gerą nuotaiką ar psichikos sveikatą platesne prasme. Geležis - svarbi fermentų gamybos dalis, konkrečiai tirozino hidroksilazės ir triptofano hidroksilazės. Šie fermentai tiesiogiai reikalingi dopamino, serotonino ir norepinefrino gamybai - o tai yra medžiagos, tiesiogiai reguliuojančios nuotaiką, dėmesį, motyvaciją ir emocijų suvokimą bei reguliavimą. Greičiausiai visi žinome, kad geležis yra svarbi sudėtinė hemoglobino dalis, o hemoglobino reikia eritrocitams, kraujo ląstelėms kurios po visą mūsų organizmą išnešioja deguonį. Geležies taip pat bū...

Vitaminai B yra ypatingai reikšminga ryšio tarp maisto ir psichikos dalis. Vitaminas B neegzistuoja, tai medžiagų - vitaminų B - grupė. Ją sudaro B1 - tiaminas, B2 - riboflavinas, B3 - niacinas, B5 - pantoteno rūgštis, B6 - piridoksinas, B7 - biotinas, B9 - folio rūgštis ir B12 - kobalaminas. Visi jie atlieka svarbų vaidmenį ląstelių veikloje, tiesiogiai veikia nuotaiką, energiją ir mąstymą reguliuojančių neurocheminių medžiagų gamybą.

Nežinau, ar jums taip pat, bet mano stereotipinė mintis sako, kad riebalai yra energija (nors jau galėčiau žinoti geriau). Omega-3 riebalinės rūgštys irgi kažkaip labiau panašios į riebalus. Pasitikrinkim, kas čia riebalai, kas čia degalai, o kas visai ne.  Polinesočiosios riebalinės omega-3 rūgštys, konkrečiai EPA (eikozapentoeno rūgštis) ir DHA (dokozaheksoeno rūgštis) yra svarbios nervų ląstelių membranų struktūros dalys. Jos užtikrina medžiagų patekimą į ląstelę, arba ląstelės membranos pralaidumą. Nervų ląstelė turi turėti pralaidžią membraną, kad galėtų reaguoti į neurotransmiterius (tokius k...

Šiuo metu mokslininkai sutaria, kad nuotaiką veikia ryšys, siejantis žarnyną, smegenis ir imuninę sistemą. Jei maistą sudaro didelė stipriai apdorotų produktų, rafinuoto cukraus ir trans riebalų dalis, skatinamas priešuždegiminių citokinų (pvz. IL-6 ar TNF-alfa) išsiskyrimas. Šie citokinai gali kirsti kraujo-smegenų barjerą, patekti į smegenis ir ten sukelti nervinių audinių uždegimą. Tai veikia serotonino gamybą, ir skatina sirgimo būsenai būdingą elgesį, kuris primena klinikinės depresijos ir nerimo simptomus. Uždegimą slopinančiomis mitybos formomis laikomos Viduržemio jūros, DASH ir Šiaurinė dietos. Jas sudaro produktai, kuriuose gausu polifenolių, omega-3 rūgščių ir skaidulų; šis medžiagos stiprina žarnyno...

Pradžiai prisijungsiu prie semantikos stovyklos. Žodį “dieta” dažnai dar vis naudojame kalbėdami apie savo kūno alinimą, maisto produktų ribojimą, ypač kai sakome “esu ant dietos”. Tikiuosi, kad jau evoliucionavome (ar esame gerokai evoliuciją įpusėję) galvodami ne ko reikia vengti, o ką reikia rinktis valgyti. Ne todėl, kad maistas yra geras ar blogas - o todėl, kad visko vis tiek nesuvalgysime, todėl yra prasmė pirmiausia rinktis vertingus maisto produktus. Panašiai, kaip neskaitome bet kokių knygų ir nevaikštome į pirmus pasitaikiusius filmus, kaip nesirenkame pirmos pasitaikiusios studijų programos ar pirmo mums nusišypsojusio žmogaus į partnerius. Ka...

Nesaugumas dėl maisto ir maisto trūkumas yra atskiri, specifiniai reiškiniai, tiriami psichinės sveikatos kontekste. Nesaugumas dėl maisto - nerimu pagrįsta būsena, kuri gali neigiamai veikti žmogų net nejaučiant alkio ar konkrečiu metu netrūkstant maisto. Tai neužtikrintumas dėl ateities, būtent taip, kaip jau esame girdėję daug kartų - “nežinau, ar turėsiu ką valgyti”. Šalia dažnai diagnozuojamo bendro nerimo sutrikimo (GAD, Generalized Anxiety Disorder) stebima ir vadinama “trūkumo nuostata” (angl. “scarcity mindset”). Smegenys neatsipalaiduoja nuo nuolatinės įtampos būsenos, nepaliaujame vertinti turimų resursų, pritrūkstame dėmesio pajėgumų k...

Savo galvoje talpiname daugybę įdėjų, vaizdinių ir vertinimų apie visą mus supantį pasaulį. Taip pat turime visokių suvokimų apie save - savo asmenybę, ir savo kūną. Tai, ką matome veidrodyje, vis tiek filtruojame per savo mąstymą, emocijas, patirtis ir lūkesčius. Jei norite labiau moksliškai - formuojame savo kūno vaizdą. Atsiradus socialinei medijai, atsirado kitoks "veidrodis", o kartu atsirado ir nauja sritis moksliniams tyrimams - kaip socialiniai tinklai veikia kūno vaizdą ir bandymus jį veikti per valgymą.

Daug žmonių nemėgsta vienokio ar kitokio maisto. Kartais tai nemalonūs patyrimai praeityje (esu gerus dešimt metų nevalgius aviečių po vieno itin sėkmingo žygio miške… kai jų persivalgiau…). Kartais tai alergijos ar kitos virškinimą dirginančios medžiagos, žinomos ar nežinomos, vis tiek sukeliančios diskomforto jausmą, todėl iš nuojautos tokio maisto vengiame. Kartais tai rimtų problemų keliantis ypatingai išrankus valgymas, dėl kurio organizmui gali taip smarkiai trūkti maisto medžiagų, jog imame sirgti. Toli gražu ne visada tai iš piršto laužiama problema.

Bulimija vadiname valgymo sutrikimą, kuriam būdingi persivalgymo priepuoliai, lydimi kontrolės praradimo jausmo. Po persivalgymo paprastai seka bandymai atsikratyti suvalgyto maisto - vemiant ar geriant laisvinamuosius vaistus.  Naujausi tyrimų rezultatai griežtai atskiria bulimiją nuo “valios trūkumo”. Bulimija - tai intensyvus konfliktas tarp ypač aktyvios atlygio sistemos ir neveikiančio medžiagų apykaitos sistemos “stabdžio”.

Ortoreksijos terminas tuoj švęs dvidešimtmetį. Turbūt, labiausiai norisi sakyti “tik” dvidešimtmetį, nes atrodo, kad su šia tema susiduriame jau visą amžinybę. Ortoreksija - lyg keistoji valgymo sutrikimų pusseserė. Anoreksijos ar bulimijos atveju daugiausiai dėmesio skiriama svoriui ir maisto kiekiui, o štai ortoreksijos atveju pirmiausiai koncentruojamasi į maisto kokybę ir “švarumą”.

Pradėsiu nuo paprastos, bet svarbiausios minties: jei norite padėti žmonėms su viršsvoriu, kritika ne tik nepadės, bet dar labiau žalos. Jei tikrai norite padėti - nekalbėkite apie svorį visai, esu tikra, kad visi turi pakankamai žinių ir motyvacijos. Jei jums atrodo, kad svorį reguliuoti labai lengva - taip tikrai nėra, ir nesigilinimas į priežastis dar nedarys jūsų teisiu. O jei vis tiek norite kritikuoti - tada tai ne apie pagalbą, o norą pažeminti kitą žmogų (dažniausiai taip iškeliant save).

Šią savaitę noriu skirti vienam mokslininkui, kuris savo darbais struktūruoja kaip žmogaus organizme yra naudojama energija - ir kurio išvados yra labai svarbios bet kam, kas sprendžia klausimus kiek valgyti, kiek sportuoti, kiek energijos gauti ir kiek sudega. Panašu, kad tai, kuo vadovavomės iki šiol - švelniai tariant, netikslu ir nepraktiška.

Emociniu valgymu vadiname tokį valgymą, kuris gimsta ne vadovaujantis alkio jausmu, o nemaloniomis emocijomis, vietoj kurių išgyvenimo pasirenkamas jų slopinimas valgant (ir dažniausiai, aišku, nesveiką maistą). Stresas - lyg ir aišku, bet aiškumo dėlei - susitarkim. Stresas - tai organizmo fiziologinė ir psichologinė reakcija į realią ar suvokiamą grėsmę organizmo biologinei pusiausvyrai. Patiriant stresą, organizmas mobilizuoja visą reakcijų rinkinį smegenyse, visoje nervų sistemoje ir endokrininėje sistemoje. Taigi, tai ne tik “nervintis”. Na, ir HPA ašis - tai pogumburio, kankorėžinės liaukos ir antinksčių sistema (angliškai “hypothalamus - pituitary - adrenal”, todėl trumpinys HPA), pagr...

Sąmoningas valgymas (angl. “mindful eating”) tyrimuose apibūdinamas kaip valingai sutelktas dėmesys į valgymo patyrimą, vengiant bet kokio savo veiksmų vertinimo. Sąmoningas valgymas apima dėmesį į savo pojūčių teikiamą informaciją, į dabarties momentą, į alkio ir sotumo signalus ir stebėjimą be vertinimo. Intuityvus valgymas (angl. “intuitive eating”) apibūdinamas kaip adaptyvus valgymo būdas, kuris prieštarauja “dietiniam mastymui” ir remiasi besąlyginiu leidimu valgyti, valgymu dėl fizinių, o ne dėl emocinių priežasčių ir kliovimųsi alkio ir sotumo signalais. Čia taip pat dėmesys skiriamas tokiam maistui, kuris yra ir skanus, ir padeda kūnui optimaliai funkcionuoti ir teikia...

Neurobiologijos ir mitybos mokslų sandūroje be kitų klausimų, sprendžiame ir priklausomybės nuo maisto klausimą. Buitinėje kalboje dažnai ir nerūpestingai sakome, kad esame priklausomi nuo kavos ar pyragaičių. Ir nors medicinos žinynuose priklausomybės nuo maisto diagnozės nerasime - bet toks klausimas aktyviai aptariamas, tiriamas ir performuluojamas, apimant vis naujas tyrimų detales.

Šią savaitę tema - labai apdorotas maistas - angliškai “ultra processed food” - ar, sakykim, “ultra maistas”. Į šią kategoriją patenka gamyklose gaminami maisto produktai - pavyzdžiui bulvių traškučiai ar sausainiai, o namuose iš natūralių produktų ilgai verdamas sultinys - tikrai nepatenka. Ultra maistas skiriasi tuo, jog jo sudėtyje yra gamybą, galutinį rezultatą ir transportavimą bei  sandėliavimą užtikrinantys cheminiai priedai - pavyzdžiai emulsikliai ar konservantai. Tyrimų apie neigiamą tokio maisto poveikį psichologinei būsenai tikrai netrūksta. Smarkiai apdorotas maistas veikia ne tik virškinimo sistemos sveikatą, tačiau veikia ir nervų sistemą bei emocijų reguliavimą. 

Laikai, kai moksliniai tyrimai apsiribojo žarnyno ir smegenų ryšio įvardijimu - baigėsi, Dabar apie šį ryšį žinome gerokai daugiau, atsirado psichobiotikų terminas, dabartinis požiūris jau formuojasi apie tai, kad žarnynas ne tik veikia smegenis, bet kad žarnynas yra neurocheminių medžiagų bioreaktorius, kuris valdo mūsų kognityvinę ir emocinę būseną.

Sveikos mitybos srityje tyrimai perkėlė dėmesį nuo “sveiko maisto” identifikavimo į tyrimus, skirtus geriau suprasti automatiško elgesio neurobiologiją ir psichologiją. Mokslininkai sutaria, kad sveikatos stiprinimui skirti elgesio pokyčiai remiasi ne valios pastangomis, o aplinkos pertvarkymu ir mechaniniu veiksmų kartojimu. Su sveikata susijęs elgesys yra labai sudėtingas, ir jam jokiu būdu negalima taikyti populiariai minimo požiūrio, jog įpročiai susiformuoja per 21 dieną. Nors paprastiems įpročiams gali užtekti ir keliasdešimties dienų - sudėtingi sveikatos elgesio įpročiai (pavyzdžiui, reguliari mankšta ar specializuotas valgymo planas) gali formuotis 150, 300 ar net daugiau dienų.

Jei kopiate į kalną, imate pastebėti takelius link viršūnės, kliūtis, šaltinius, kur galite atsigerti ir kitas kelionei svarbias detales. Lygiai taip pat veikia tikslai - žinant ko siekiame, imame pastebėti tikslą pasiekti padedančias detales. Todėl pirmiausia, dėl ko reikėtų su savimi tartis - tai, kad “neįsivaizduoju, kaip to pasiekti” dar nėra gera priežastis bet kokį tikslą atmesti. Tinkamai įvardintas tikslas veikia ir kaip švyturys, ir kaip kompasas, ir kaip Šiaurinė žvaigždė ar bet kuris kitas jums tinkamas simbolis. Tikslas padeda sutelkti dėmesį, rinktis tikslo siekimui padedančias mintis ir nukreipti dėmesį į ja...

Skaičiau tyrimą apie “paliktus vaikus” (“left behind children”) Kinijoje, ir toks liūdesys suspaudė - supratau, kad čia tik pavyzdys, iš tiesų tokių reiškinių yra visur. Įskaitant ir visą kartą Lietuvoje, kurie taip pat patyrė, ką reiškia, kai tėvai emigruoja tam, kad uždirbtų pinigų, ir palieka vaikus seneliams, tetos ar dėdėms, ar tiesiog sau patiems. Apžvelkime, kaip vienatvė veikia valgymą.  Vientavę paprastai apibūdiname kaip suvokiamą diskomfortą, neigiamą savijautą, kai lūkesčiai apie santykius su kitais žmonėmis skiriasi savo kokybe ar kiekybe nuo realių santykių. Dažniausiai valgymas dėl to sutrinka. Tačiau šiuos du reiškinius sieja a...

Maisto triukšmas (angl. “food noise”) - tai būsena, apibūdinama nuolatinėmis, įkyriomis, dažnai erzinančiomis mintimis apie maistą, valgymą, norus ir kontrolę. Dar neseniai tai buvo laikoma tik pavieniais pasakojimais, tačiau paskutiniu metu maisto triukšmas - jau mokslinių tyrimų akiratyje. Formalus apibrėžimas teigia - maisto triukšmas yra įkyrios, nepageidautinos, neigiamas emocijas keliančios mintys. Nuo įprastinių minčių jos skiriasi savo intensyvumu ir kitų minčių užgožimu, savo prigimtimi jos panašios į pergalvojimą (ruminavimą).

Sveikatos priežiūros literatūroje “self care” (rūpinimasis savimi?)  išskiriama kaip specifinė, gijimui ir ligų prevencijai svarbi elgesio rūšis. Ne visada gydytojas stovės šalia su stetoskopu ant kaklo ir su akiniais ant nosies galo, su receptu rankoje ir su nurodymais lūpose. Ne visada mama lieps valgyti daržoves ar valytis dantis. Anksčiau ar vėliau ateis akimirka, kai savo sveikata žmogus rūpinsis pats. Ar jis tai darys sėkmingai, priklauso nuo kelių dalykų - žinių, patirties, įgūdžių, atjautos sau ir saviveiksmingumo.

Kelių teorinių veiksnių sankirtoje gyvuoja kažkas lyg iš pasakos puslapių - tikėjimas, kad yra su valgymu, išvaizda ar kūnu susijusių būdų, kurie gali stebuklingai ir be pastangų mus padaryti tobulai laimingais. Pažiūrėkim, iš ko šis stebuklas sudarytas.

Moksliniai tyrimai nuosekliai kartoja, jog mokantis pastebėti ir taisyti negelbstinčias arba disfunkcines mintis, tai atlieka labai svarbų vaidmenį siekiant sveikesnių mitybos įpročių. Čia kognityvinė elgesio terapija siūlo labai daug priemonių, nutaikytų specifiškai į emocinį valgymą, persivalgymo epizodus ir įpročius, paremtus “viskas-arba-nieko” nuostata. Ir tradicinių, ir modernių metodų tyrimai rodo, kad automatinių minčių (tokių kaip “ai, jau viską sugadinau, nebesvarbu”, “man amžinai nesiseka tvarkytis su maistu” arba “jeigu negaliu daryti tobulai - tai koks skirtumas”) pastebėjimas leidžia stiprinti maisto pasirinkimų kontrolę, ir rečiau elgiasi vedami streso, kaltės ar impulsų.